Vandens atmintis

Vandens atmintis – idėja, kad po daugybės skiedimų vanduo gali atsiminti medžiagas, kurios kada nors jame buvo ištirpusios, net jei po skiedimų skiedžiamosios medžiagos visiškai nelieka. Teigiama, kad prieš kiekvieną skiedimą vanduo turi būti supurtytas, kitaip efektas neįvyks. Vandens atminties idėją 1988 m. iškėlė prancūzų imunologas Jacques Benveniste, norėdamas paaiškinti tariamą homeopatinių vaistų terapinį poveikį, nes homeopatinių vaistų gamyboje veiklioji medžiaga yra taip smarkiai atskiedžiama, kad galutiniame produkte paprastai nebelieka nei vienos jos molekulės.

Nors kai kurie tyrimai, tarp jų ir atlikti paties J. Benveniste, remia tokio efekto egzistavimą, identiškų dvigubai aklų tyrimų (kai nei tiriamieji, nei tiriantieji nežino, kas priklauso kontrolinei grupei, o kas iš tiesų vartoja tiriamąją medžiagą) rezultatai buvo priešingi ir neigė J. Benveniste tvirtinimus apie vandens atminties egzistavimą. Vėlesni bandymai aptikti vandens atminties efektą atkartojant J. Benveniste eksperimentus taip pat buvo nesėkmingi. Apskritai, vandens atminties koncepcijai mokslinė bendruomenė nepritaria. 2005 m. išleistas vandenilinio ryšio vandenyje tyrimas parodė, kad struktūros, kurios, manoma, turėtų būti atsakingos už vandens atmintį, išsilaiko tik labai mažą sekundės dalį.

Nature kontroversija

Jacques Benveniste ir jo komanda Prancūzų Nacionaliniame Sveikatos ir Medicininių Tyrimų Institute (ISERM) skiedė gydančius antikūnus taip smarkiai, kad tikimybė, jog liks nors viena tos medžiagos molekulė, buvo labai maža. Nepaisant to, jie pranešė, kad žmogaus kūnas reagavo į atskiestą tirpalą taip, lyg tai būtų buvusi pradinė medžiaga. Jų teigimu, toks efektas būdavo tik tuomet, kai vaistas skiedimo metu būdavo labai smarkiai supurtytas. J. Benveniste komentavo: „Tai yra kaip sušlapinti automobilio raktelius upėje, nuplaukti kilometrus pasroviui, iš ten paimti kelis lašelius vandens ir tuo vandeniu užvesti automobilį.“ Tuo metu jis nepateikė jokio teorinio efekto paaiškinimo.

J. Benveniste pateikė savo tyrimus žymaus mokslo žurnalo „Nature“ redakcijai. Nors tyrimuose tuo metu nebuvo rasta jokių metodologinių klaidų, „Nature“ redakcija bijojo, kad tokio straipsnio publikavimas paskatintų žmones tikėti homeopatija, net jei tyrimų rezultatų nebūtų įmanoma pakartoti. Taip pat buvo nerimaujama, kad tyrimai yra tiesiog neteisingi, nes jų išvados prieštaravo žinomiems fizikos ir chemijos dėsniams. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas: straipsnis buvo publikuotas, bet šalia jo buvo redakcijos žinutė pavadinta „Yra svarių priežasčių, kodėl protingi žmonės kol kas turėtų susilaikyti nuo sprendimo, ar patikėti šiuo straipsniu“, kuriame buvo išdėstyti kai kurie fundamentalūs fizikos ir chemijos dėsniai, kuriuos vandens atmintis paneigtų. Be to, „Nature“ redaktorius John Maddox pareikalavo, kad eksperimentai būtų pakartoti prižiūrint parinktų stebėtojų grupei, kurią be J. Maddox sudarė žymus paranormalių reiškinių skeptikas James Randi ir fizikas Walter Stewart.

Pirmoje prižiūrimų eksperimentų serijoje buvo kartojama originalių, prieš publikaciją darytų eksperimentų eiga. Rezultatai gan artimai atitiko prieš tai darytų eksperimentų rezultatus ir rodė vandens atminties egzistavimą. Bet J. Maddox pastebėjo, kad eksperimentatoriai procedūrų metu žinojo, kurie mėginiai iš pradžių buvo su antikūnais, o kurie ne. Antra eksperimentų serija buvo dvigubai akla – ne tik gaunantys vaistus, bet ir juos gaminantys bei duodantys nežinojo, kurie mėginiai buvo pagaminti pagal vandens atmintimi paremtą procedūrą, o kurie buvo kontroliniai. Stebėtojų komanda labai griežtai prižiūrėjo, kad nebūtų apeitos sąlygos. Šį kartą rezultatai vandens atminties egzistavimą neigė.

Po šios eksperimentų serijos „Nature“ išspausdino apie tai straipsnį, kuriame teigė, kad „nėra jokios tvirtos priežasties manyti, jog smarkiai (apie 10¹²⁰ karto) atskiedus anti-IgE, jis išlieka biologiškai aktyvus, ir kad hipotezė, jog vanduo turi atmintį, į kurią galima įrašyti anksčiau jame ištirpusios medžiagos, yra nereali.“ Nepaisant to, niekas neįtarė apgavystės. Iš pradžių J. Maddox spėjo, kad kažkas laboratorijoje „Benvenistui krėtė išdaigas“, bet vėliau patikėjo laboratorijos darbuotojų tikėjimu vandens atminties teorija. Vis dėlto jis paviešino faktą, kad dviem tyrėjams mokėjo prancūzų homeopatijos kompanija „Boiron“. Tiesa, ta pati firma apmokėjo ir Maddox’o viešbučio sąskaitą.

Vėliau J. Benveniste skundėsi stebėtojų komandos elgesiu, bet, pasak J. Maddox, viskas vyko pagal iš anksto nustatytas sąlygas, o netikėti pradinių tyrimų rezultatai tikriausiai buvo dėl tyrėjo tikėjimosi efekto. Nepaisant viso to, J. Benveniste pradiniai eksperimentai vis tiek buvo naudojami kaip įrodymas, kad homeopatija veikia. Francis Beauvais, vienas iš J. Benveniste bendraautorių, vėliau teigė, kad neakli eksperimentai paprastai rodydavo „teisingus“ rezultatus, ir įtarė, kad dvigubai akluose eksperimentuose dalis kontrolinių mėginių iš tikro buvo aktyvūs, o dalis tariamai aktyvių mėginių – be biologinio efekto.

Vėlesni tyrimai

Vėliau J. Benveniste susilaukė viešo Nobelio premijos laureato fiziko Brian Josephson pritarimo. B. Josephson yra žinomas dėl savo palankumo paranormaliems reiškiniams. Eksperimentai buvo atliekami toliau ir 1997 m. buvo išleistas straipsnis, teigiantis, jog vandens atmintis gali būti perduota telefono linijomis. 2000 m. buvo parašytas dar vienas straipsnis, kuris teigė, kad efektas taip pat gali būti persiųstas internetu.

Brian Josephson metė iššūkį Amerikos fizikų asociacijai (APS), kad įrodys vandens atminties efektą sutartomis sąlygomis, pakartodamas J. Benveniste eksperimentus. Asociacija sutiko ir pasiūlė apmokėti eksperimentų išlaidas. Eksperimentai turėjo būti dvigubai akli ir buvo ruošiamasi tikrinti, ar įmanoma homeopatiškai atskiesto vandens savybes persiųsti internetu. Išgirdęs apie tai, Randis už įrodymą pasiūlė savo seniai įsteigtą 1 milijono dolerių prizą už bet kokio paranormalaus reiškinio įrodymą sutartomis sąlygomis. Nepaisant to, APS taip ir nesulaukė konkretaus vandens atminties šalininkų pasiūlymo ir žadėti eksperimentai taip ir liko neatlikti.

2000 m. buvo atliktas nepriklausomas efekto persiuntimo dideliais nuotoliais eksperimentas, kurį finansavo Jungtinių Valstijų Gynybos departamentas. Naudojant tuos pačius prietaisus kaip J. Benveniste komanda, nebuvo rastas joks vandens atminties efektas. Tiesa, keli „pozityvūs“ rezultatai buvo gauti, bet tik tada, kai įrangą valdė vienas konkretus J. Benveniste komandos tyrėjas. Nors nebuvo rasta jokių tyrėjo sukčiavimo ar sąlygų pažeidimo įrodymų, tokia galimybė nebuvo atmesta. J. Benveniste pripažino, kad pats buvo pastebėjęs, jog „tam tikri asmenys nuolat gauna gerus rezultatus su atminties persiuntimu, o kiti negauna jokio efekto arba jį blokuoja.“

1993 m. „Nature“ išleido straipsnį apie bandymus pakartoti J. Benveniste eksperimentus, kurie buvo nesėkmingi ir neparodė jokio vandens atminties efekto. 1992 m. moksliniame žurnale „Experientia“ išleistas nepriklausomas tyrimas taip pat neigė vandens atminties egzistavimą. 1999 m. profesorės Madeleine Ennis vadovaujama komanda teigė, kad sėkmingai pakartojo Benveniste eksperimentus. Randis pasiūlė savo 1 milijono dolerių prizą BBC mokslinei laidai „Horizon“, už vandens atminties teorijos įrodymą sekant Madeleine Ennis eksperimentų procedūras. Eksperimentai buvo surengti prižiūrint profesoriui John Enderby. Horizon komandai nepavyko aptikti jokio vandens atminties efekto. ABC laidos „20/20“ bandymas pakartoti M. Ennis eksperimentų rezultatus taip pat buvo nesėkmingas.

2005 m. išleistas vandenilinio ryšio vandenyje tyrimas parodė, kad struktūros, kurios, manoma, turėtų būti atsakingos už vandens atmintį, išsilaiko neilgiau nei 50 femtosekundžių (arba 50 $\cdot$ 10^-15 s).