Magnetopauzė

Magnetopauzė – riba tarp magnetinio lauko ir supančios plazmos. Magnetopauzė yra nestacionari, pulsuoja ir juda susitraukdama arba išsiplėsdama, priklausomai nuo kintančio Saulės vėjo būsenos.

Planetologijoje magnetopauzė yra labiausiai nutolusi riba, lemiama planetos magnetinio lauko. Tai yra vieta, kur planetos magnetinis lauko slėgis yra kompensuojama Saulės vėjo plazmos.

Daugelis Saulės vėjo dalelių apteka magnetopauzę, panašiai kaip vanduo apteka laivo priekį (žr. kilio banga). Link Žemės ir kitų planetų, kurios turi magnetinius laukus, atlėkusios įelektrintos dalelės įkliūva magnetosferoje. Žemėje šitos dalelės suformuoja Van Aleno radiacijos žiedus.

Atstumo iki magnetopauzės apskaičiavimas

Jei nepaisome dalelių slėgio magnetosferos viduje, tada galima apskaičiuoti atstumą iki magnetosferos ribos, atsuktos į Saulę. Jos padėtis apskaičiuojama susidūrimo zonoje sulyginant Saulės vėjo slėgį ir Žemės magnetinio lauko magnetinį slėgį:

$(\rho v^2{)}_{sw}\approx (\frac{4B(r{)}^2}{2{\mu }_0}{)}_m$;

kur $\rho$ ir $v$ yra Saulės vėjo tankis ir greitis, o B(r) planetos magnetinė indukcija SI vienetais. Kadangi dipolio magnetinis laukas priklauso nuo atstumo pagal 1 / r³ dėsnį, tada magnetinio lauko indukciją galima užrašyti kaip B(r) = B₀ / r³. Tuomet

$\rho v^2\approx \frac{2B_0^2}{r^6{\mu }_0}$.

Iš čia išsireiškę r ir gausime atstumą:

$r\approx \sqrt[6]{\frac{2B_0^2}{{\mu }_0\rho v^2}}$.

Atstumas nuo Žemės iki magnetopauzės kinta visa laiką priklausomai nuo Saulės vėjo aktyvumo, bet vidutinis atstumas siekia 6–15 Žemės spindulių.