Furjė transformacija

Iš testwiki.
Pereiti į navigaciją Jump to search

Furjė transformacija – tam tikras tiesinis operatorius, transformuojantis funkcijas į dažnių dedamąsias, tai yra dažnių spektras. Pavyzdžiui, muzikinio akordo transformacija yra matematinis kiekvienos natos, kurios sudaro akordą, amplitudžių (ir fazių) pavaizdavimas. Bangos forma priklauso nuo laiko, tai vadinama laiko srities pavaizdavimu. Dažnio spektras yra dažnio funkcija ir tai vadinama dažnio srities pavaizdavimu. Kiekviena funkcijos vertė yra kompleksinis skaičius (kompleksinė amplitudė), kuri koduoja ir gylį ir fazės komponentę. Furjė transformacija apima ir transformavimo operaciją ir kompleksinės reikšmės funkcijas, kurias sukuria. Tai užrašoma:

F(ω)=(f)(t).

Egzistuoja keletas Furjė transformacijos variantų:

X1(ω) =def 12πx(t) eiωtdt =12πX2(ω)=12πX3(ω2π)

X2(ω) =def x(t) eiωt dt =2π X1(ω)=X3(ω2π)

X3(f) =def x(t) ei2πft dt =2π X1(2πf)=X2(2πf)

Čia i – menamasis vienetas, o π – pi. Jei t reiškia laiką, tai f – dažnį, o ω=2πf – kampinį dažnį.

Atitinkamai esama įvairių atvirkštinės Furjė transformacijos variantų:

x(t)=12πX1(ω) eiωtdω 

x(t)=12πX2(ω) eiωt dω 

x(t)=X3(f) ei2πftdf 

Istorija

1821 m. prancūzų matematikas Furjė pareiškė, kad bet kuri funkcija, tiek tolydi, tiek netolydi, gali būti išplėsta į sinusų eilutę.[1]

Šaltiniai

Šablonas:Išnašos

Šablonas:Mat-stub